2013 m. kovo 7 d.

Prisiminimai. Ir senelio rūgštynių sriuba.

Ilgam buvau dingusi. Nerašiau. Nebuvo nei noro, nei įkvėpimo.

Prieš pat naujus metus netekau vieno artimiausių, brangiausių, mylimiausių žmonių. Netikėtai ir skaudžiai. Labai.

Nebėra mano senelio, su kuriuo praleidau beveik visą vaikystę. Mes visuomet buvome artimi. Prisimenu kaip vaikystėje senelis man skaitė Salomėjos Nėries eilėraščius, lepindavo skanėstais, vasaros pabaigoje važiuodavome pirkti pieštukų mokyklai, o sekmadieniais eidavome į bažnyčią pažiūrėti vestuvių (keista mūsų, mažų mergaičių, pramoga).

Senelis mane išmokė pjaustant svogūnus prisiimti pilną burną šalto vandens, nes tuomet negraužia akių (ne visuomet padėdavo, bet būdavo smagu :) ). Jo dėka pamėgau kvapnią rupią duoną. Ir sumuštinius su smulkiai pjaustytu kumpeliu ir pomidorais. Varškės sūrį. Gėrėme juodą arbatą su citrina ir medumi. Ir girą iš didelių statinių. Orkaitėje kepėme obuolius ir apibarstydavome cukraus pudra. O atėjus pavasariui senelis virdavo šviežias bulvytes, kurias valgėme su kastiniu ir ruošdavo salotas iš žalių salotų lapų, ridikėlių, agurkų, pomidorų, daug krapų ir svogūnų laiškų, bei grietinės – kefyro padažu. Šios paprastos salotos ir dabar yra viena priežasčių, kodėl taip laukiu šiltojo metų laiko. 

Bet geriausiai prisimenu senelio burokų lapų sriubą. Joje būdavo rūkytos mėsytės, o bulves ir kiaušinius virdavo atskirai. Pamenu kaip kartą, užėjusi po paskaitų, radau senelį sėdintį prie virtuvės lango su dubenėliu šios gardžios sriubos – žalios, ganėtinai tirštos. Valgydama vis kartojau „kaip skanu!“. Tą dieną senelis dar daug šypsojosi. 

Panašiai senelis virdavo ir rūgštynių sriubą.

Senelio rūgštynių sriuba

 

Pirmiausia išvirkite kelias bulves su lupena, bei 2 - 3 kiaušinius. Į puodą įpilkite vandens ir palaukite, kol užvirs. Jei turite laiko, išvirkite mėsos sultinį (iš kelių kauliukų su mėsa), jei ne įmeskite sultinio kubelį, lauro lapelį, po kelis kvapniųjų ir juodųjų pipirų žirnelius, pagardinkite druska. Tuo metu, keptuvėje su šlakeliu aliejaus, pakepkite pusę smulkinto svogūno ir kelias kokybiškas rūkytas dešrelės. Keptuvės turinį sukrėskite į puodą, kuriame verda sultinys. Įdėkite kelias saujas šviežių smulkintų rūgštynių arba kelis šaukštus marinuotų (nesezono metu). Sukapokite po pundelį šviežių petražolių ir krapų ir taip pat sudėkite į puodą. Dar kelias minutes pakaitinkite, paragaukite ir pareguliuokite prieskonius. Galiausiai į lėkštę pilkite samtį sriubos, apibarstykite smulkintais virtais kiaušiniais ir patiekite su virtomis bulvėmis. Gardžios sriubos.

Dabar suprantu, senelis buvo mano pirmasis kelrodis paprastoje lietuviškoje virtuvėje. Nors gamino retai, nemažai iš jo išmokau. 

***
Paskutiniais metais senelis sirgo viena baisiausių šio amžiaus ligų ir, deja, nesugebėjo jos įveikti. Kad ir kaip sunku patikėti tuo kas įvyko, kad ir kaip skaudu, liūdna, stengiuosi išlaikyti gražiausius prisiminimus ir būti dėkinga gyvenimui, kad šis nuostabus žmogus jame buvo. 

  ***
Šiemet nesudarinėjau jokių sąrašų. Negalvojau apie tai kas buvo, mažai mąsčiau ir apie tai kas bus. Pradėjau gyventi dabartimi. Nieko neatidėlioti. Nelaukti. Ir dažniau elgtis taip, kaip sako širdis.  

5 komentarai:

  1. Labai gražus senelio prisiminimų įamžinimas, puikus įrašas. Užjaučiu netekus brangaus žmogaus, toks jau tas gyvenimas. Nuo šiol gyvensi labai brangiais prisiminimais, kurie nuolat glostys širdį...

    AtsakytiPanaikinti
  2. net susigraudinau beskaitydama... jautru, gražu, šilta...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai gražūs žodžiai ir prisiminiamai, kurie suspaudžia širdį... užjaučiu praradus tokį artimą žmogų..

    AtsakytiPanaikinti
  4. Suvirpino širdį... Svarbiausia, kad buvot vienas kito gyvenime ir tiek daug gėrio, šilumos viduje liko...

    AtsakytiPanaikinti