Šokoladas, vafliai, bulvytės, alus, midijos, kas? Belgija!

Belgija – šalis Vakarų Europoje. Iš šonų ją supa Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija ir Liuksemburgas. Krantus skalauja Šiaurės jūra. Šalyje gyvena olandiškai kalbantys flamandai, bei prancūzakalbiai valonai. Flamandų virtuvė panaši į kaimynų olandų, o valonų į šiaurės Prancūzijos. Šiuolaikinė belgų virtuvė turi olandų, vokiečių ir prancūzų virtuvių elementų. Apskritai, labai įdomus belgų ir prancūzų santykis, kuomet kalbama apie maistą. Skaitant belgų tinklapius ir tinklaraščius apie jų nacionalinę virtuvę, neretai jaučiasi nusivylimas tuo, kad jie yra tarsi palikti prancūzijos šėšėlyje. Tai suprantama, juk belgų atradimas ir pasididžiavimas keptos bulvytės vadinamos prancūziškomis (french fries), o ne belgiškomis. Ir ne kiekvienas žino, kad visai ne dėl to, jog jos pradėtos gaminti Prancūzijoje. Arba tas faktas, kad gurmanų vertinamų restoranų Belgijoje yra net daugiau nei prancūzijoje, tačiau vargu ar daugelis apie tai žino. Bet kokiu atveju belgai tikrai turi kuo didžiuotis, toliau apie tai kas valgoma šioje šalyje.

Belgų mėgiamiausi:

Bulvių patiekalai: bulvės valgomos virtos, keptos, grūstos; mėgstama bulvių ir porų košė.

Midijų patiekalai: midijos vyne, su sviestu su petražolėmis, užkeptos su sūriu.

Waterzooi: nacionalinis belgų patiekalas ruošiamas iš paukštienos arba žuvies su daržovėmis.

Troškiniai: mėsos ir daržovių, dažnai ruošiami su vynu arba alumi, pvz. triušiena su džiovintomis slyvomis ir alumi arba vyne troškinta jautiena.

Šalti mėsos patiekalai: triušiena, vištiena ar veršiena drebučiuose; užtepėlė su kepenėlėmis.

Žuvies patiekalai: ungurys žaliajame padaže; gėlavandenės žuvys actu pagardintuose drebučiuose.

Kepiniai: pyragai, vaisiniai pyragai, vyniotiniai, kruasanai, vafliai, sausainiai.

Šokoladas: į Belgiją verta vykti jau vien dėl šio skanėsto, ten šokoladas gaminamas remiantis senomis tradicijomis, visokiausių rūšių ir formų. O čia  galite pasiskaityti, ką šalyje turėtumėte aplankyti ir nuveikti, jei esate tikras šokoladoholikas. 

Gėrimai: vaisių sultys, pienas, kava, arbata, šokoladas, daugybė rūšių alaus, daugybė rūšių vyno.

Belgiškos (prancūziškos) bulvytės

Priešingai paplitusiai nuomonei (ir pavadinimui) prancūziškos bulvytės iš tiesų yra belgų atradimas. Pradėjusi domėtis kodėl bulvytės vadinamos prancūziškomis (french), o ne belgiškomis paaiškinimų radau nemažai. Vis gi, mano nuomone, tinkamiausias būtų šis: anglų kalboje žodis french reiškia (bent jau seniau reiškė) ne tik prancūziškas ir pan., bet turėjo ir kitą reikšmę – supjaustytas pailgomis juostelėmis. Tačiau jei manote, kad pakanka plonomis lazdelėmis supjaustyti bulves ir jas pakepinti karštame aliejuje, klystate. Tinklapis belgianfries.com  pateikia štai tokius požymius, kokios turėtų būti tikros belgiškos bulvytės: 1. Šviežiai pjaustytos, netaisyklingos formos; 2. Keptos du kartus; 3. Minkštos viduje ir traškios išorėje; 4. Turi aiškiai jaustis bulvės skonis; 5. Mažiausiai 10 mm storumo. O taip pat rekomenduojama patiekti jas susuktame popieriuje ir valgyti su majonezu.

Tai gi, kaip skaniai iškepti tikras belgiškas bulvytes:

1. Bulves nuskusti, supjaustyti 10 mm storumo, netaisyklingos formos juostelėmis. Bulvytes perplauti šaltu vandeniu ir gerai nusausinti. Kepamos bulvytės privalo būti sausos!
2. Gilioje keptuvėje aliejų įkaitinti iki 160 laipsnių. Tuomet į aliejų dėti tik saują bulvyčių. Jei vienu metu kepsite daugiau, aliejus atvės ir bulvytės bus persisunkusios riebalų. Kepkite, vis pamaišydami, maždaug 5 minutes.
3. Iškepusias sudėkite ant popierinių rankšluosčių. Palikite bent 30 minučių.
4. Prieš pat patiekiant aliejų įkaitinti jau iki 190 laipsnių. Suberti bulvytes ir pakepinti  dar 2 – 3 minutes, kol taps auksinės spalvos.
5. Taip iškeptos bulvytės turi būti minkštos viduje ir traškios išorėje. Apibarstyti druska ir patiekti su majonezu.

Skaniai iškepti bulvytes pasirodo nėra taip paprasta. Man pavyko ne iš pirmo karto. Bet įdėjus šiek tiek pastangų pavyksta puikiai. Bulvyčių mėgėjai tikrai turėtų pasinaudoti aukščiau pateiktais patarimais.

Cikorija užkepta su kumpiu ir sūriu

Baltuoju auksu ir didžiausia belgų dovana pasauliui vadinama daržovė iš tiesų patiks ne kiekvienam. Ši, kartoko skonio, šiek tiek kartųjį šokoladą primenanti, lapinė daržovė, turi daug reikalingų vitaminų ir mineralų, o 1 cikorijos lape, tik 1 kalorija. 

4 porcijoms reikės:

8 nedidelių arba 4 didelių cikorijų

1 v. š. citrinos sulčių

8 dideli griežinėliai kumpio

muskato (geriau šviežiai tarkuoto)

1 st. tarkuoto sūrio (pvz., Čederio)

50g sviesto

Gaminimo eiga:

1. Cikorijas nuplauti. Nupjauti cikorijos kietąjį galą ir mažu peiliuku išimti kietą šerdį. Jei cikorijos didelės, perpjauti jas išilgai per pusę.
2. Į verdantį sūdytą vandenį įspausti citrinos sulčių, sudėti cikorijas ir virti apie 20 minučių.
3. Išvirusias nusausinti ir palikti kiaurasamtyje, kol atvės.
4. Orkaitę įkaitinti iki 180 laipsnių.
5. Atvėsusias cikorijas apvynioti kumpio griežinėliu ir dėti į sviestu išteptą kepimo indą. Apibarstyti muskatu. Sudėti tarkuotą sūrį. Uždėti keletą gabalėlių sviesto.
6. Kepti orkaitėje 30 min. Patiekti su virtomis bulvėmis.

Net neatsimenu kada paskutinį kartą taip mėgavausi maistu. Labai skanu, sotu, įdomu, dar neragauta, tiesiog nepamirštama. Cikorijos ragavau pirmą kartą ir tai, neabejotinai, buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, gal tiksliau kąsnio. Jau pririnkau nemažą krūvelę receptų, kuriuos bandysiu gaminti su šia nepaprasta daržove.

Belgiški vafliai

Belgijoje yra nemažai skirtingų vaflių tipų – Briuselio vafliai, Lježo vafliai, vafliai su sirupu (stroopwafel) ir kt. Belgiški vafliai kepami su mielėmis, į juos taip pat dedama plaktų kiaušinio baltymų. O štai ir graži istorija iš kur šie vafliai kilo ir kaip apie juos sužinojo visas pasaulis. Tokius vaflius kepė Briuselyje gyvenanti pora – Morisas Vermešas ir jo žmona, kurios pavardė niekur nėra minima. Visai prieš II pasaulinį karą, jie sugalvojo kepti vaflius su mielėmis. 1960 m. pora pristatė savo vaflius per pasaulinę mugę vykusią Briuselyje. Jiems sekėsi puikiai. Morisas su žmona atidarė keletą restoranų, kuriuose pardavinėjo savo sukurtus vaflius. Po keliu metų, Morisas ėmė pardavinėti vaflius kitos pasaulinės mugės metu, kuri vyko Niūjorke, JAV. Pamatęs, kad amerikiečiai net nenutuokia kur tas Briuselis yra, ėmė vadinti savo vaflius - belgiškais vafliais. Štai todėl ir mes šiuos vaflius iki šiol vadiname belgiškais. 

 Reikės:

30 g šviežių mielių

3 st. pieno

3 dideli kiaušiniai (tryniai atskirti nuo abltymų)

¾ st. lydyto sviesto

½ st. cukraus

vanilės ekstrakto

4 st. miltų

Gaminimo eiga:

1. 1 st. pieno šiek tiek pašildyti ir jame ištirpinti mieles.
2. Dideliame dubenyje lengvai paplakti kiaušinių trynius su ½ puod. pieno ir lydytu sviestu. Tuomet supilti pieną su ištirpintomis mielėmis, suberti cukrų.
3. Po truputi, pakaitomis, supilti pieną ir suberti miltus, nuolat maišant mediniu šaukštu.
4. Baltymus išplakti iki standžių putų ir pamažu įmaišyti į vaflių tešlą.
5. Dubenį su tešla (nepamirškite, jis turi būti didelis) uždengti švariu virtuviniu rankšluosčiu ir palikti 1 – 2 val., kol tešla pakils dvigubai.
6. Blynus kepti vaflinėje. Patiekti apibarstytus cukraus pudra, su plakta grietinėle ir šviežiais vaisiais ar uogomis.

 Tiesą sakant ilgai dvejojau ar kepti šiuos vaflius, nes, deja, neturiu tikros belgiškų vaflių keptuvės. Tačiau, vis dėlto, nusprendžiau kepti su tokia kokią turėjau. Išmėginti belgišką virtuvę ir neparaugauti vaflių? Nesąmonė! Turiu pasakyti, kad pirmą kartą vaflius gaminau su mieline tešla ir jie gavosi visai kitokie nei valgyti prieš tai. Vafliai buvo minkštučiai, bet jautėsi ir traškus paviršius. Skanu, skanu, skanu. Bet ką jau čia. Pamėginkite patys ir įsitikinsite.

Belgijos virtuvė nuostabi. Daug gėrio joje galima rasti. Man šįkart labiausiai patiko cikorijų apkepėlė su kumpiu ir sūriu. Neįprastas, naujas ir idomus skonis. Tai tiek šiam kartui.